Teksto autorius: Arnas Orvydas
Varliagyviai yra viena jautriausių, sparčiausiai nykstančių gyvūnų klasių pasaulyje. Net 41% varliagyvių rūšių gresia išnykimas. Žinoma, prie šių nuostabių, ypatingų gyvūnų nykimo daugiausia prisideda žmonių neigiama veikla.
1 priežastis: Tinkamų gyventi buveinių fragmentacija ir nykimas
Didėjant žmonių skaičiui Žemėje, kartu auga ir urbanizacijos lygis. Žmonės vis intensyviau naikina miškus, pievas, sausina pelkes, kad labiau išplėstų savo gyvenamąją erdvę. Tai turi neigiamos įtakos varliagyvių, o taip pat ir kitų gyvūnų, augalų, grybų, išlikimui. Ištisos buveinės, dėl žmogaus veiklos, gali tapti ir fragmentuotomis (t.y. susikaldžiusiomis). Varliagyviams pasidaro sunku keliauti iš vienos vietos į kitą, kad pratęstų savo giminę ar atrastų sau tinkamą vietą gyventi. Migruojantiems varliagyviams kyla pavojus būti pervažiuotiems arba sutraiškytiems, nes tarp jų gyvenamųjų buveinių atsiranda keliai arba takai. To galima išvengti, įrengiant tvoreles abiejose kelio, tako pusėse. Tai sumažintų varliagyvių žūčių skaičių ir daugelis jų sėkmingai pasiektų nerštavietas arba gyventi tinkamas buveines. Kad varliagyviai išliktų, pirmiausiai reikia išsaugoti jų natūralias buveines, taip pat įrengti saugius koridorius varliagyviams migruoti į naujus gyvenamuosius plotus, nerštavietes, tokiu būdu, būtų sumažintas varliagyvių žūčių skaičius.
2 priežastis: Pesticidai, trąšos
Varliagyviai taip pat yra jautrūs gyvūnai, jie yra švarios aplinkos indikatoriai. Ten kur yra varliagyvių, ten yra švari aplinka. Deja, bet žmonės ir toliau teršia aplinką įvairiomis trąšomis, sunkiaisiais metalais, pesticidai, visi šie toksinai gali paveikti varliagyvių augimą vystymąsi bei imuninę sistemą, dažnai visi šie cheminiai junginiai prisideda prie varliagyvių mirčių
Varliagyviai – gyvūnai, kurie kvėpuoja tiek plaučiais, tiek oda. Daugumos varliagyvių oda – lygi, glotni, drėgna, tik rupūžių ji yra truputėlį sausesnė ir grublesnė, tačiau vis tiek pro ją vyksta dujų mainai. Varliagyviai, kitaip nei ropliai, negali kvėpuoti vien tik plaučiais, nes jie dar nėra pakankamai gerai išsivystę, todėl dalį deguonies, šie gyvūnai pasisavina per drėgną odą. Drėgna oda užtikrina intensyvią dujų apykaitą, varliagyviai pro odą pasisavina deguonį, o į išorę išskiria anglies dioksidą. Ore arba vandenyje esantis oras pirmiausiai ištirpsta ploname skysčio sluoksnyje ant odos paviršiaus. Tuomet, ištirpęs deguonis, pro praleidžią odą, keliauja mažiausių kraujagyslių (kapiliarų) tinklo link. Šis tinklas yra išsidėstęs tiesiai po paviršiumi. Kraujas atlieka transportavimo funkciją. Jis perneša deguonį per visą kūną, o medžiagų apykaitos produktas – anglies dioksidas, iš kraujo, per odą išsiskiria per aplinką. Dėl gero odos pralaidumo, kartu su deguonimi į varliagyvių organizmus gali patekti ir kenksmingi cheminiai junginiai, kurios kraujas gal pernešti į įvairias kūno dalis, organus. Kaip jau minėjau ankščiau šie junginiai gali padaryti rimtų problemų varliagyvių organizmams. Jie gali sutrykdyti šių gyvūnų vystymąsi, silpnina imuninę sistemą, dažnai yra pagrindinė šių gyvūnų mirties priežastis. Ir tose vietose, kuriose yra didelis užterštumas, žemė yra apnuodyta, pilna fabrikų, ten nėra varliagyvių. Tačiau aplinkos pavertimas kenksmingu šiukšlynu yra pavojingas ne tik šiems gyvūnams, bet ir mums, žmonėms, todėl norint gyventi švarioje, tvaresnėje aplinkoje, pirmiausia reikia nustoti naudoti įvairias kenksmingas medžiagas, taip pat reguliariai tikrinti fabrikų veiklą arba ją visiškai apriboti, pabandyti išvalyti užnuodytą aplinką.
3 priežastis: Invazinės rūšys
Invazinės rūšys taip pat turi neigiamos įtakos varliagyvių išlikimui. Pusė varliagyvių rūšių išnyko paveiktos invazinių rūšių. Dažniausios invazinės rūšys, kurios naikina varliagyvius: žiurkės, šunys, katės. Bet yra atvejų, kai tam tikrame regione gyvenančias vietines varliagyvių rūšis beveik sunaikina iš svetimų žemių atvežtos kitos varliagyvių rūšis. Tipiški pavyzdžiai: amerikinė jautvarlė (Lithobates catesbeianus) bei rupūžė aga (Rhinella marina).
Amerikinė jautvarlė – stambių varlių rūšis, paplitusi rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Suaugę individai gali siekti nuo 9 iki 20,3 cm ilgio, o sverti 1-1,4 kg. Ši varlė yra tikrai nemaža ir buvo introdukuota į kitus žemynus dėl mėsos. Iki dabar kaip delikatesas yra vertinamos šių varlių šlaunelės. Kituose žemynuose, salose buvo steigiamos varlių fermos, iš kurių dažnai pabėgdavo ir lig šiol pabėga jautvarlės. Pabėgusios į gamtą, jautvarlės greitai surado savo vietą. Jos intensyviai medžioja smulkius gyvūnus, gali praryti net kelis kartus už save stambesnį gyvūną, mat šios varlės turi plačias burnas. Dažnai nuo šių varlių nukenčia mažesnės, vietinės varlių rūšys, kurias medžioja jautvarlės. Todėl ten, kur klesti jautvarlė, nebelieka smulkų vietinių valriagyvių rūšių.
Kita, garsi invazinė varliagyvių rūšis – rupūžė aga. Ši rupūžių rūšis natūraliai paplitusi Centrinėje bei Pietų Amerikoje. Ji buvo atvežta į Australiją 1935 metais, su tikslu, kad ji padės naikinti kenkėjus, kurie graužia kultūrinius augalus. Deja, bet atvykusi į Australijos žemyną, ši rupūžė pradėjo agresyviai medžioti vietinius endeminius gyvūnus. Agos yra nuodingos, jų kiaušinėliai ir buožgalviai taip pat. Todėl, patekusi į Australiją, rupūžė aga neturėjo beveik jokių priešų. Plėšrūnai, bandydavę jų paraugti, dažnai mirdavo nuo jos nuodų. Pietų Amerikoje, ši rupūžė turi priešų ir nemažai, nes jie yra įgiję atsparumą jos nuodams. Tačiau, Australijoje atsirado vienas endeminis gyvūnas, kuris pradėjo reguliariai medžioti rupūžes agas, tai vandeninė žiurkė, dar žinoma kaip rakali (Hydromys chrysogaster). Šie, tik Australijoje aptinkami graužikai gaudo stambesnio sudėjimo rupūžes, jas apverčia, kad išvengtų nuodingų parotidinių liaukų, išsidėščiusių kaklo bei pečių srityse. Tada, žiurkės kruopščiai prapjauna rupūžės krūtinės ląstą, kad pasiektų kepenis bei širdį. Dažniausiai suėda tik šiuos organus, nes juose nėra nuodų.
Norint apsaugoti vietines varliagyvių rūšis, svarbu intensyviai reguliuoti invazinių rūšių populiacijas, kad jos pernelyg neišplistų. Taip pat Australijoje labiau saugoti vandeninę žiurkę, kuri padeda gamtosaugininkams kovoti su invazine rupūže aga.
Kodėl reikia saugoti varliagyvius?
Varliagyviai – mūsų planetos dalis. Jie atlieka plėšrūnų vaidmenį, reguliuodami vabzdžių, kitų bestuburių gyvūnų populiacijas, kad jos pernelyg neišplistų. Jiems turime būti dėkingi už tai, kad pavasario bei vasaros naktimis mūsų nepuola intensyvūs kiekiai kraujasiurbių uodžių, musių ir mašalų. Varliagyviai taip pat yra ir svarbus grobis kitiems gyvūnams. Varliagyviai – švarios aplinkos indikatoriai, ten kur gyvena šie gyvūnai, vadinasi ten yra švari, saugi aplinka. Saugodami varliagyvius, mes saugome ir visos žmonijos ateitį, kad kita karta galėtų užaugti gamtos apsuptyje.